Tu nekalta. O kas šiandieną kaltas?
Gal tie sapnai, kurie tekėjo amžinai?
O galbūt kuolas, tas – įkaltas?
Juk jis tik tai dėl rimo.
Ir tu tą žinai.
Tiesiog žydėjo dienos..
Svaigom lyg nudegę.
Išmėtėme kas buvo ir kas bus.
Tave bučiuoju, dovanoju sagę
Taip, taip iš gintaro –
Ji turi keturis kampus.
Bet būkim objektyvūs –
Tai ir vėl dėl rimo...
Nes aš kitaip juk negaliu.
Vėl ta pati žolė...
Tie patys nearti arimai...
O aš trečia savaitė tik guliu...
Ir dar – geriu,
Ir dar – nusvaigęs...
Nuo savo nutylėtų pažadų.
Žinai, galbūt geriau tau dovanoti sraigę,
Nes ji su kiautu. Ir kietu.
Tai kas, kad tepa šlykščią šliūžę.
Bet juk kitaip ji nepaeis...
O man negera ir galvoje ūžia...
Ir, Viešpatie, ir, tu, prašau, neteisk.
Tai aš teisiu save ir savo gymį,
Ir pažadus, ir dar sapnus...
Iškrito iš konteksto sakinys užkimęs...
O gal veikiau išskrido...
Turėjo juk sparnus.
Ir dar turėjo šviesią mintį.
Ne melą. Buvo iš širdies.
O, Viešpatie, neleisk man dar nurimti –
Esu juk tik žmogus...
Ne be kaltės...