Pagieža
Vazono šukės primena tą dieną,
Tą kraupiai nedėkingą rytą.
Nors nubarstytą rožėm raudonom...
Nors išbučiuotą lūpų
Ir apkabintų rankų pasiilgtų.
Ant stiklo išpiešti trys žodžiai
Primena tik kartų „nesugrįžk daugiau
Ir nebeliesk manęs savo ašarom,
Neleisk joms kristi po manim
Ir ant mano nešluostomų takelių.“
Ir tik prie lovos numestas lapelis
Taip gailiai paminamas pėdų
Atšalusių ir purvu pajuodusių.
Taip ėjusių sutikt tavęs,
O priverstų pareiti neatleidus.