Mano sesė...Mano brangioji sesė...Tokia artima ir tokia tolima, pasiekiama tik mintimis ir jausmais...
Ji už mane vyresnė trejais metais, pedagogė, išleidusi į gyvenimą ne vieną kartą, trijų vaikų motina. Tai ji turėjo būti geriausia mamos pagalbininkė ir mano geriausia draugė, kai jos netekome. Man taip reikėjo jos palaikymo, užtarimo ir pagalbos. Taip, taip, teisingai supratote, turėjo tapti...Bet netapo.
Nebuvo ji man artima nuo vaikystės, nors kartu ir augome, buvom vienodai mylimos, abi kentėme nepriteklius, abi buvome „ liaudies priešo“ dukros, ko pasekoje mano asmens byloje buvo uždėta rezoliucija „ не выездная “ (be teisės išvykti iš šalies), nors jau buvau pasiekusi gerų rezultatų sporte. Net ir tada nejaučiau jos palaikymo. Gal tai pavydas, siekimas iškelti save aukščiau už kitus vertė ją taip elgtis? Aš taip ir nesupratau jos. Ji ir vėliau niekuomet nesidžiaugdavo mano pasiekimais, tiesiog to nesureikšmindavo, pabrėždama, kad tai niekai, niekuomet nesidalindavo su manimi savo „ paauglės“ paslaptimis, niekuomet nepadėdavo moksle, kiekvieną kartą vis pabrėždavo savo pranašumą. Taip buvo ir vaikystėje, kai nepasidalindavome iš kartono iškarpytomis lėlytėmis, niekas nepasikeitė ir vėliau.
Augome sunkiai, aš dažnai sirgdavau, truko visko: ir maisto, ir drabužių. Mama kaip pripažintas „ liaudies priešas“ niekur negalėjo rasti pastovaus darbo , ji stengėsi bent minimaliai mus aprūpinti, bet nepritekliai vis lįsdavo ir lįsdavo kaip yla iš maišo. Vaikystėje to nesupratau, dabar, žiūrėdama į savo gyvenimą visai kitomis akimis, stebiuosi kaip mūsų mama nepalūžo, viena tempė šį jungą, iš nieko nelaukdama ir nesitikėdama pagalbos ir stengėsi duoti mums kuo šviesesnę vaikystę.
Niekuomet neturėjau naujų drabužių, man kaip jaunesnei, tekdavo sesės nudėvėti arba persiūti iš močiutės ar mamos suknelių. Sunkiausia buvo, kai ji įstojo mokytis į Vilniaus Pedagoginį institutą. Kiekvieną šeštadienį ji grįždavo į namus, o sekmadienį vėl išvykdavo, pasikrovusi varganas lauktuves iš beveik tuščių namų. Kaip aš jai pavydėjau...
Šeštadienį visuomet jaučiau kaip šventę. Virtuvėje kvepėjo kepamais kotletais, tų laiku mūsų delikatesu, mama skyrė sesei visą dėmesį ir lyg teisindamasi, man kartodavo – ,,mes namie , kaip nors prasimaitinsim, o ji juk viena Vilniuje, jai sunkiau ir reikia daugiau...“
Aš pykdavau ne dėl tų kotletų, o dėl jai skiriamo dėmesio ir svajodavau – užbaigsiu vidurinę irgi išvyksiu mokytis.
Bet taip neįvyko. Pradėjau dirbti ir mokytis vakariniame fakultete, nes sesei reikėjo sėkmingai užbaigti mokslus.
,, O tavo mokslai palauks,“ – sakydavo man mama. ,,Ji baigs, pradės dirbti, tada ir tu galėsi mokytis“.
Baigė, pradėjo dirbti, bet niekas nepasikeitė. Atsirado nauji draugai, nauji interesai, su mumis jai buvo ne įdomu, net Naujuosius metus švęsdavome atskirai, aš likdavau namie su mama (juk jos vienos per tokią šventę nepaliksi), mama prieštaraudavo tam, bet aš gi supratau, ji nenusipelnė tokio mano elgesio. Mes dar stipriau nutolome viena nuo kitos.
Vėliau ir aš įstojau į institutą, į neakivaizdinį skyrių. Mamos jau su mumis nebebuvo. Po jos mirties mes kiek suartėjome. Sporte man sekėsi gerai, mėnesiais nebūdavau namuose, tai varžybos, tai stovyklos...Grįždavau pas ją kaip į savo namus, jaučiau tą trauką, ilgėjausi ir laukiau mudviejų susitikimų. Man tai buvo šventė – aš vėl vaikštinėdavau po sodą, sėdėdavau ant to paties mamos suolelio, kaip mes jį vadindavom, kur ji mėgdavo ilsėtis. Man būdavo taip gera, lengva širdyje, nusimesdavau visą susikaupusią varžybinę įtampą, atrodė, kad vėl mes visos kartu. Aš net jausdavau mamos būvimą ir ne tik jos...Juk čia, šiame name, pragyveno kelios kartos, senelis, močiutė, dėdė, juk čia visi gyvenome santarvėje ir meilėje. Jausdavausi, kad atvykau į pasimatymą su savo brangiausiais žmonėmis, su savo vaikyste ir jaunyste. Tai man priduodavo jėgų ir energijos toliau gyventi, siekti savo užsibrėžto tikslo. Aš iki šiol prisimenu kiekvieną sode augantį medį, krūmą, kiekvieną takelį. Juk čia buvo mano gimtieji namai, mano tvirtovė.
Bėgo laikas. Keitėsi viskas: mąstymas ir pažiūros, supratimas ir vertybės. Mes tapome kitokios, atsirado ta šiluma ir rūpestis, jungiantis pačius artimiausius žmones. Aš buvau tokia laiminga...
Kiekvieną didžiąją šventę, jos šeimos narių gimtadienius švęsdavome kartu, plepėdavom su sese ligi paryčių, su nekantrumu laukdavau sekančio mūsų susitikimo. Atrodė, viskas susitvarkė ir taip jau bus likusį gyvenimą...
Pirmas nesutarimas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Atėjo laikas tvarkyti mamos palikimą. Tuo laiku aš dar gyvenau viena, neturėjau savo šeimos. Sesuo man pareiškė, kad man to palikimo dalies visai nereikia, o pas ją jau krykštavo trys jos atžalos. Ji nutraukė su manimi bet kokius santykius, skaitydama mane net savo priešu, ketinančiu užgrobti jos apgyvendintą teritoriją. Šį incidentą pasisekė užglostyti tik po pusmečio, kai ją įtikinau, kad man nieko nereikia iš to palikimo, kad viskas priklausys tik jai. Tik tada ji nurimo. Pajutau, kad susidūriau su vilke, kuri stengėsi pasigauti grobį ir nešti savo mažiems vilkiukams. Ir tik tada supratau, kad geriausia gynyba yra puolimas. Svarbiausia, reikia pirmai pulti priešininką, apkaltinti jį, pažeminti, sulyginti su žeme jo moralę ir vertybes, o paskui laukti – kas gi iš to gausis. Iki šiol aš negaliu patikėti, kad pats artimiausias man žmogus gali taip apdergti savo išsireiškimais, apkalbomis, o paskui, gavus tą kąsnį, vėl būti mylinčia seserimi.
Praėjo daug laiko po to įvykio, bet tas jos elgesys paliko tokias nuosėdas, kad ir dabar aš niekaip negaliu jas nuplauti. Ir ta šiluma, sujungusi mus, vėl dingo. Dingo ir tas noras sugrįžti į gimtus namus, dingo ir bendravimo poreikis.
Laikui bėgant, pasikeitė mano gyvenimas, atsirado pats brangiausias man žmogus, išdilo ta nuoskauda ir atšalimas, aš vėl pasijutau laiminga. Mes vėl abi suartėjome, mūsų santykiai vėl padvelkė šiluma. Juk visame pasaulyje mes buvome tik dviese ir dar du pusbroliai. Juk mūsų tiek mažai, turėtume dalintis viskuo: džiaugsmais ir vargais, kiekvieno pasiekimais ir augančiomis atžalomis.
Vėl gyvenimas tekėjo pastovia vaga: mes su vyru atvažiuodavome pas ją, plepėdavau su ja telefonu, netgi rašydavom viena kitai laiškus.
Užaugo vaikai, įstojo į universitetą, vienu metu net gyveno pas mus. Atrodė, santykiai vėl nusistovėjo. Bet tai truko neilgai, prasidėjo netekimų periodas, mirė mūsų pusbrolis, palikęs vienui vieną savo mamą, devyniasdešimties metų pusiau išprotėjusią senutę. Kaimynai bandė ją patalpinti į prieglaudą. Ji labai tam priešinosi ir tiesiog maldavo, kad pasiimtume ją pas save. Pasiėmėm. Pasiūliau sesei pasidalinti tuo rūpesčiu, tuo labiau, kad ji gyveno dideliame nuosavame name su kiemu ir sodu. Tetai ten būtų žymiai geriau, ji pati galėtų vaikščioti po kiemą, dažniau būti gryname ore. Sulaukusi tiek metų, ji buvo dar visai guvi senutė, pati pavalgydavo, nusiprausdavo, aišku , reikalavo nuolatinės priežiūros, turėjo tik vieną bėdą, nelabai skyrė esamą laiką, jai jis buvo vienas: ir praeities, ir dabarties, ir ateities...Būdavo pragiedrėjimų, tada mes abi vaikščiodavome apsipirkti, abi eidavome į banką atsiimti pensijos, aš gamindavau valgyti, ji net man patarinėdavo kaip ir ką pagaminti. O kai užplaukdavo...Būdavo liūdna. Bet mes su teta sutarėm, jai pas mus buvo gerai, ji nesijautė svetima mūsų namuose.
Po kelių metų atsisveikinom su ja. Atsisveikinom visam laikui. Ir čia prasidėjo...
Ir vėl tas palikimas...Nubraukė mūsų šiltus santykius, subyrėjo taip ilgai po kruopelytę rinkti jausmai. Vėl karo stovis ir materialiniai reikalavimai...
Nieko neįtardama visą savaitę kelis kartus per dieną bandžiau susisiekti telefonu su savo sese, bet viskas veltui, mano pastangos nueidavo niekais. Telefonas tylėjo. Paskambinau jos dukrai.
,,Neveikia telefonas, bet namie viskas tvarkoje. Mama sakė, kad pati susisieks su tavimi“,- pareiškė ji. Vėl laukiau.
Po kelių dienų gaunu žinutę, kad į jos namus gyvenime daugiau nekelčiau kojos, kad neskambinčiau ir nenuodyčiau jos vaikams gyvenimo. Kelias dienas aš jaučiausi siaubingai, kvietėme greitąją. Sustreikavo širdelė. Skaudu. Likom dviese ir gyvenimas jau persirito į antrą pusę, abi jau riedam į pakalnę. Kiek gi mums dar liko? Kiek gi mes dar keliausim mums skirtu keliu?
Skaudu, labai skaudu. Iš karto netekau visko kas man labai brangu: ir sesės, ir Tėviškės, ir tų brangių prisilietimų prie man šventų vietų. Viskas. Skaudu, labai skaudu kai atvažiavus per Vėlines bijai susitikti su savo sese kapinėse, kai pravažiuodama iš tolo žvelgi į gimtus ir brangius tau namus, žinodama, kad durys tau užvertos ir tu ten nepageidaujama. Prieš akis man iškyla žinutėje parašyti man skirti žodžiai: „ kai mirsiu, kad tavo kojos nebūtų mano laidotuvėse, nekenčiu tavęs.“
Nejaugi materialinės vertybės gali taip užtemdyti protą ir užgožti tą šventą dviejų seserų bendravimą? Ką gi pasakytų mūsų mama? Ji juk nuo mažens mus mokė mylėti viena kitą, dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais, suprasti ir padėti.
Man labai skaudu. Žmonės beveik svetimi vienas kitam, skirtingų tėvų, pamesti ir išsimėtę po visą pasaulį, ieško savų, nežinodami net ką sutiks, kokie bus tie nauji broliai ar sesės, jie ieško to bendravimo, tos giminingos šilumos. Ir randa. Rieda džiaugsmo ašaros...
Juk taip svarbu pajausti, kad tu nesi viena, kad tu dar kam nors reikalinga, kad tavęs laukia, myli ir žengia keliu, einančių greta tavo gyvenimo kelio.
Palikimas, pinigai, pavydas...Kaip neatpažįstamai keičia žmogų, kaip prarandama ta žmoniškoji vertė – bendravimas.
O taip norėčiau vėl sugrįžti atgal, peršokant tuos nelemtus keturis, penkis metus, kad vėl atšiltų tie santykiai, kad vėl nušvistų ta šviesa akyse, vienijanti mus. Ir kad likusią kelio atkarpą eitume greta, kol baigsis duotas mums laikas.
Dar dega manyje viltis, dar laukiu tos minutės, kad galėčiau ramia sąžine pažiūrėti savo mylimai sesei į akis, kad ji suprastų ir pajustų tą karštą bendravimo norą. Juk mes tik dviese visame dideliame pasaulyje, patys artimiausi žmonės... Tik mes abi vieno kraujo, jungiančios visos giminės grandį. Nejau taip viskas ir nutrūks?