Privisę žemėje visokių vabalų,
Kurie po dirvą rausias, skraido, plaukia,
Kur sotina save šaknim, žaliu lapu,
Ar medį, tartum kiškis morką, triauškia.

Bet už visus baisiausi žmogui tie,
Kurie į aukštą valdžią, jos postus įšliaužia
Ir ten kasdien, kasmet be paliovos
Valstybę godžiai graužia, graužia, graužia.

Jiems dvaro, ežero ar parko jau nebeužtenka,
Prarys dar geležinkelį, aerodromą, uostą,
Prie jų sveikatos apsaugos kąsnį nemenką
Ir vargšų pensijas, ir tas begėdiškai apuosto.

Valstybės kinvarpos taip greitai veisias
Po šūkiais – laisvę verslui, laisvę nuosavybei,
Reformas lyg kurmiarausius po pievą verčia
Ir paprastą vagystę paverčia teisybe.

Juokingos jiems abiturientų ir studentų kančios,
Ligoninės, universitetai, net vaikų darželiai
Kol kas tik kliuviniai, supuvę kojų pančiai
Iškilt ir subujot plėšriausiai kapitalo galiai.

Kai dilgėlės išplinta, kauptukais duodam „garo“,
Net kolorado vabalus jau mokame naikinti,
Tiktai valstybės kinvarpų, kur tautai žalą daro,
Vis dar nesugebam sutramdyti, jų atpažinti.