Jaudulys lyg prieš startą dangun
praeities kosmodromas,
tu man siunčiamas sapnas Dievų,
eikš arčiau, prisiglausk dar arčiau,
karštis veržias iš geismo šventovės,
rytas lauks, kad išauštų rytoj.

Su atodūsiais virpa blakstienos,
kalnuose tyliai klaidžioja lūpos,
pirštai liečia sudrėkusį mišką,
nebelieka erdvės tarp ribų,
tavo kūno gėlė išsiskleidžia,
nebūties paslaptin įsmingu.

Jausmų vektoriai tyliai užgęsta,
rytas dažos kasdienėm spalvom,
iš giliai rimsta šauksmas vienatvės,
jaučiu tavo ir skonį, ir kvapą,
tu gyvybės man medis galaktikoj,
šiandien tik tavimi gyvenu.