Porą dienų visiškai nekėliau kojos iš namų. Bijojau, bet pagaliau atgavau pasitikėjimą savimi. Vis dar buvau šiek tiek sumišusi dėl savo jausmų, bet jaučiausi geriau. Gabija ir mama pastarosiomis dienomis skambindavo kas dvi valandas, o Pijus, Maksas ir Paula neleido sėdėti kambaryje. Turėdavau su jais bent į sodą išeiti. Mano dienos Klaipėdoje persirito į antrą pusę. Liko vos viena savaitė. Gal daug ir nenuveikiau, bet padariau svarbių dalykų. Prisipažinau Pauliui (koks čia prisipažinimas, jei jis pats tai suprato). Susiradau naujų draugų (nemaniau, kad vaikinų kompanija gali būti tokia maloni). Atnaujinau savo garderobą (Paula man išrinko tiek daug drabužių, kad prireiks metų, kol su visais pasirodysiu viešumoje).
-         Ugne! – iš apačios pasigirdo Paulos balsas. – Pas tave atėjo svečių.
Svečių? Pas mane? Ir dar Klaipėdoje? Juk niekas, išskyrus Gabiją, nežino, kur aš dingau. Nors jau buvo pirma valanda dienos, aš vis dar buvau su savo pižama, lovoje. Man teko paskubomis apsirengti, susišukuoti ir nenukristi nuo laiptų.
-         Aš jau čia... - visa uždusus pribėgau prie lauko durų ir apstulbau.
Aš netikiu. Man vaidenasi arba aš sapnuoju. Ne, to negali būti. Kas per juokeliai? Negi tai žiaurus pokštas? Ką Paulius veikia prie mano tetos namų? Ir tuo labiau, ko jis atėjo pas mane?
Paulius ir Paula šnekučiavosi svetainėje, kai aš nusileidau žemyn. Nežinau apie ką jie kalbėjosi prieš tai, bet štai ką išgirdau dabar.
-         Ugnė? Ji miela, bet kartais nesupranta ką daro. Bet tuo ji ir žavi. Atrodo, kad jai visada reikia pagalbos. Ji – žmogus, kuris net nesuprasdamas žavi kitus, - nuoširdžiai apibūdino Paulius.
-         Ak taip?  - susidomėjo Paula. – Gal tu ją slapta įsižiūrėjęs?
-         Aš?  
Paulius tik nusijuokė. O aš atsidusau. Ir išsidaviau.  Paula mane demaskavo ir ištraukė iš slaptavietės.
-         Labas, Ugne. – pasisveikino Paulius. – Susidomėjau kaip laikaisi, tad nutariau aplankyti.
-         Nereikėjo vargintis. Kaip matai, niekur nedingau, - stengiausi išlikti rami, bet mano skruostų raudonis vėl mane išdavė. – Jei tik atėjai pažiūrėti kaip laikausi, gali eiti.
-          Tiesą sakant, atėjau su prašymu. Gal norėtum su manimi kur nors nueiti?
Aš jau buvau besakanti ne, bet gavau nuo Paulos niuksą į šoną, kuris lyg sakė, „nepraleisk progos, eik.“
-         G-g-g-erai.
Paulius nusišypsojo.
-         Tai eime?
Mano širdis daužėsi lyg pašėlus, o keliai linko. Lig šiol nesupratau, kokia esu silpna Pauliaus akivaizdoje. Reikia valdytis. Reikia valdytis.  
Paulius paėmė mane už rankos ir vedėsi durų link.
-         Tikiuosi gerai praleisit laiką, - mums pavymui palinkėjo Paula.
„Tikiuosi ir aš“, pagalvojau. Juk niekada su Paulium nebendravau. Ne kaip su Gabijos broliu, bet kaip su vaikinu. Keista stebėti jį ir suvokti, jog svajonės kartais pildosi.
Paulius į mane pasižiūrėjo savo dangaus žydrumo akimis ir aš lyg paskendau jose. Man visada patiko mėlynos akys, bet Pauliaus buvo ypatingos. Jos spinduliavo šiluma ir ramuma. Ak, kokia kartais paini ta meilė būna...