Žirnio orumas

Kam, Likime, tu mus tartum žirnius prie kelio pasėjai?
Traukias mintys dumblu, kai jį taško raudoni, juodi.
Išgliaudyti vaikai rieda slėptis nuo alkio ir vėjų.
Vis labiau besiriečiančią gentį gal išbraukt iš gyvųjų žadi?

Aprėdyti melu leidai  viltį, tikėjimą, žodį,
Sujaukta savastis neberanda vieningos ašies.
Kaip priimti tave, jei kas dieną išbandymus duodi?
Negi sėti ryžius gintariniam plotely ruošies?

Taip, sapnavom ilgai.Buvom ąžuolo gilėm, erškėčiais,
O pabudę galop ėmėm verkt be tvirtos atramos,
Ėmėm spraustis tenai, kur kiekvieną į ragą suriečia,
Nes už teisę gyvent sielą velniui privalom parduot.

Pinigai, blizgalai išsijoja, rūšiuoja kaip sietas.
Paskutinė mada - ne grūdai, o tušti kevalai.
Paskubėki greičiau iš genties nebūdingą šiukšlyną išvėtyt,
Juk priimt sprendimus tu, Likime, dabar privalai.

Na, o aš? Ne, neliksiu stebėtojo vietoj -
Atraitytais nagais tavo skirtąją naštą velku,
Pasiryžus šventai pakelėj iki galo budėti,
Neiškeitus šaknų į pluoštelį slidžių pinigų.
Nijolena