Auksinės vestuvės
Auksinės vestuvės – reta dovana
Gyvenimo ilgo kely,
Kai vėlei nušvinta jaunystės diena,
Jaunuoju, jaunąja esi.
Vaikai užauginti. Ir dar daug daugiau –
Pulkas anūkų prie jų,
Kada jie užaugo? Sakai – nemačiau,
Tiek buvo darbelių, darbų.
Tai dėkui Aukščiausiam, Viešpačiui dėkui,
Kad buvo keliauta greta,
Kai darganos skalbė, šiaurys piktas plėšės,
Kai žiedlapius barstė vyšnia.
Kai nuovargis slėgė, buvo kur remtis –
Sujungtos dvi rankos, petys prie peties.
Prieš pusšimtį metų pašaukti gyventi
Džiaugsme ir varge kartu lig mirties.
Buvo sunku? Neslėpkime buvo,
Bet džiaugsmo ir meilės daugiau,
Ja upėm, upeliais pavasariai sruvo
Ir krito žvaigždė nuo dangaus.
Spindi auksas ant rankų lyg tą pirmąjį kartą,
Kai priesaikos tarėt žodžius,
Ir gerai, kad širdy, kad akyse vėl karšta,
Kad matome tokius gražius.
Ko prašyt iš Aukščiausio, ko gi dar benorėti?
Gal tik švento, auksinio rudens,
Kad akys vis meile, gerumu tuo spindėtų,
Kol kartą ilgam užsimerks.
Auksinės vestuvės – reta dovana,
Taip gera ja džiaugtis, dalintis.
Vieniems vėl sugrįžti, kur kelio pradžia,
Kitiems – iš jų meilės mokintis.