Kerėki
          žvilgsniu minčių,
          naujai suspindusių,

          ir bučinio kvapu,
          ore pakibusiu.
Kerėki
          žaismingų bitkrėslių
          švelniu prigludimu.

          Ta nenusakoma tyla, kol
          žodžiai vyne paskandinti.
Kerėki
          archyvuose nežinomuos
          išsaugota tiesa,

          kurią kartojame
          be repeticijų.
Kerėki
          kol dar širdis ir kenčia
          ir kvatoja jausdama,

          šventą žinojimą,
          kad ūkanos išnyksta.
Kerėki!