Taip, šaldytuvas... Ir jei kas nors tuo metu, kai dar buvau ne ką aukštesnis už savo žaislų dėžę, būtų bandęs mane įtikinti, kad šaldytuvas – negyvas daiktas, tokie mėginimai, manau, tikrai būtų pasibaigę visiška nesėkme. Tačiau tai dar nereiškia, jog tada tiksliai (ar bent jau apytiksliai) galėjau įvardinti, kas jis toks per vienas (o kartais, turbūt, dar ir dabar suabejočiau) – greičiausiai nei gyvas daiktas, nei gyvūnas, nei ateivis iš kitos planetos... Ne, geriau ne taip. Verčiau pabandykime šitaip: truputį gyvas daiktas, truputį gyvūnas, truputį ateivis iš kitos planetos ir truputį dar kai kas...

Šiam „padarui“ mano, vaiko, akimis niekaip negalėjo prilygti nė vienas kitas nedidelio mūsų bendrabučio kambarėlio daiktas ar prietaisas. Tiesa, čionai dar „gyveno“ nespalvoto vaizdo televizorius „Tauras“ ir poliglotas tranzistorius VEF (gal reikėtų sakyti radio imtuvas, bet „tranzistorius“ ir „VEF“ tarsi suaugę vienas su kitu). Nežinau kaip, bet, regis, labai anksti ėmiau suvokti, jog šiedu (televizorius ir tranzistorius) kalba labai daug (kartais atrodė net ir tarpusavyje), tačiau pasako labai mažai. Gal kiek „drovesni“ buvo plaukų džiovintuvas ir nešiojama elektrinė viryklė, bet iš jų, nemeluosiu, irgi nieko gero niekada nesitikėjau.

O štai ŠALDYTUVAS – visai kitas reikalas! Jis prabildavo ne taip ir dažnai, tačiau visada labai netikėtai. Ypač naktį. Šiam netikėtumui vėliau kažkiek prilygo nebent tiktai nakties tylumoje staiga „iššaunantis“ daugiabučio liftas. Apie jį – atskira kalba. Pamenu, sunkiai prie jo pripratau. Po persikraustymo dar gan ilgai į keturioliktąjį aukštą (ir žemyn) liuoksėdavau vikriomis savo kojelėmis, kol pagaliau smegenėlėse pamažėl ėmė kristalizuotis toks vaikėziškas vaizdinys-teorija (jei leisite taip pavadinti): jei pirmas aukštas yra dugnas, tai ten, kažkur aukštai turėtų būti ertmė į dangų, kitaip sakant, stogas ir tai, kas už jo...  Liftas – tai tarsi šulinio kibiras, kuriuo žmonės veržiasi aukštyn, į savo namus arba smunka žemyn, į dugną, bėgdami nuo savęs pačių. Keli mygtukų paspaudimai ir nematomas nuolankusis Liftininkas „suvynioja“ jus namo arba, paklusdamas jūsų valiai, „nutabaluoja“ į apačią, leisdamas pasprukti iš savo akiračio pro angą pirmame aukšte. Be abejo, kartais pasitaiko strigimų, bet juk šis pasakojimas, jei gerai pamenu, vadinasi „Šaldytuvas“, o ne „Liftas“.

Taigi, netikėtas šaldytuvo prabilimas (o vėliau ir lifto „iššovimas“) naktį akimirksniu pašalindavo net ir pačias šiurpulingiausias baimes bei baubus, kurie tik gali užklupti vaiką įsiviešpatavus nepraduriamai tamsai ir nebepakenčiamai tylai. Tam tikromis akimirkomis šaldytuvas arba liftas tapdavo nepakeičiamu (nors ir trumpalaikiu) nusiraminimo garantu.

Išduosiu nedidelę paslaptį – šaldytuvas man netgi kėlė pagarbią baimę. Ne vien dėl to, jog buvo visa galva (ar net keliomis) aukštesnis už mamą ir net tėtį... Aš niekada nežinojau (kartais ir dabar nežinau), kas slypėjo jo viduje, tiesą sakant, tiek man ir terūpėjo... Netikėtas prabilimas, nečionykštis ūžesys ir šniokštimas, visa karūnuojantis dar ilgai nenuščiūvantis galutinis nusipurtymas... Sakmė iš anapus. Tarsi mamos pasaka prieš miegą – net šiek tiek įdomiau, jei nesupyksit. Truputį gyvas daiktas, truputį gyvūnas, truputį ateivis iš kitos planetos ir truputį dar kai kas...

- - -

Dabar aš jau esu labai senas (turbūt maksimaliai priartėjęs prie savo vaikystės iš kažkurios pusės?) ir susidėvėjęs. Visi mano draugai iškeliavo į kitus geresnius ar blogesnius pasaulius arba tiesiog išdavė mane (tai yra vienas ir tas pats). Tad kas man, sukriošėliui, belieka – nebent tik įdėmiai įtempti prižėlusias ausis ir kantriai laukti tamsoje virš stogo „iššausiančio“ lifto-kibiro, „išvynioto“ į Tikrosios Dienos šviesą... Kažkur čionai netoli jau užuodžiu nematomą nuolankųjį Liftininką (Jis niekada neišduoda?), bet juk šis pasakojimas yra apie šaldytuvą, todėl klausausi raminančio jo „pasikrovimo“ ir svarstau: rašyti ar nerašyti dar vieną panašų nelabai protingą pasakojimą Jums, mielieji mano vaikučiai, o gal ir ne tik Jums...

2010 08 21, Vilniaus gimdymo namai