Ne šaltakraujė esu,
tiktai blyškiaveidė -

      kai gimiau,
      ir motulė vystė
      į mėlyno rūko šilką -

      mane nužiūrėjo mėnulis...

... dabar tu kalbi,
įsėlinęs į mano šypseną,

o aš tyliu už abu,
    
      tik išplukdau
      iš akių
      liūdesio debesėlį;

bet vis tiek:

    kol dar jaunas dangus,
    kol mėlyno rūko šilkas,
    kedenamas prieblandos vėjų,
    plevena virš mūsų -

išsiliek - įsiliek į mane,

      kad galėtum
      įvardinti laiką
      tarp to,
      ko tikėjaisi
      ir ką radai
      manyje - - - - - -