Aprėdžius sielą randais kaip šarvais
Einu gyvent,  kovot ir nugalėti.
Vadelės proto draudžia kraujui kaist.
Išbando valią mėnesiai gėlėti.

Pasaulis nemirė. Jis sklidinas aistrų,
Tik mano sieloj vėjas smėlį pusto.
Taip tik atrodo - mėgaujuos karu,
Būtis bedžiaugsmė rodo veidą rūstų.

Prilipus kaukė mylimo mirties
Gyventi taikiai draudžia tarp gyvųjų.
Absurdo teatrą suvaidint padės
Tas, kas nemyli, keikia, širsta, uja.

Ši kankinystė tvinstanti skausmu
Dar likus gyvastimi abejot neduoda.
Ko laimė vengia griūvančių namų?
Nes ten ji randa žūtbūtinę kovą.

Geriau praryt neištartus žodžius,
Negu suteršt šventumą bekartojant.
Tas, kas nesugeba randų šarvais apdžiūt,
Kovot nesikelia. Tik nuolankiai kraujuoja.