Jau saulytė atsikėlė,
pasiklojo patalėlį,
Baltus debesis išvaikė
ir sušuko – kelkis vaike.

Dar pabeldė į langelį –
pasakyk sudie miegeliui.
Kelkis Matai, jau diena.
Na, miegot tikrai gana.

Vaikas merkia vieną akį –
kas čia kelkis man pasakė?
Matas žiovaut nenustoja,
tingiai antklodę nukloja,

ir vis burba sau po nosim –
Miego noriu. Dar miegosiu...
Bet saulytės spindulėlis,
jam į plaukus įsivėlęs,

visą miegą jau išvaikė.
Ką mūs Matas naktį veikė?
Mėnuo sakė, kad miegojo.
Antklode dar jį apklojo...

Saulė juokias – keltis laikas.
Būk, Matukai, geras vaikas.
Nusiprausk, susišukuoki
ir, prašau, nesiožiuoki.

Pusrytėlis jau garuoja.
Matas tingiai kaso koją.
Aš nenoriu rankų plauti –
Matas ėmė garsiai bliauti.

Vanduo šaltas. Aš bijau.
Ir atstok tu pagaliau.
Matai, Matai kur eini?
Tavo rūbai purvini.

Švelniai kalba jam saulytė.
Negražu juk taip daryti.
Matas šaukia dar garsiau –
aš kaip noriu, taip darau.