A: Pritraukiu akiniais vaizdus
Tai akyse ir vėl pasaulis lyg atgyja,
Net šypsenas nuo lūpų kūdikių renku.
O ką daryt su širdimi?
Palieka ją, išeidami
Net priešai, nepalaukę kol nurims.

B: Tikrai?
Tuomet belieka mirt greičiau.
Kitaip vis tiek ji nenurims.
Kam ji tokia, sesul, bereikalinga?
Jau, regis, psalmė atmintį gaivina:
Klausyk!:
      Lai Izraelis kartoja:
      „Jeigu ne Viešpats, kas būtų buvę,
      Kai priešai užpuolė?!“

A: Tai juodas humoras, bet:
          „Būtų mus gyvus suėdę,
          Jie siuto ant mūsų“

B: Na va, dabar nors žvakę dek! -
Išėję priešai grįš žiūrėt stebuklo.
O ir širdis smagiau kalbės.
Gyvenimas žmogaus per širdį juk -
Be jos nei gramo jo mažiau
Arba daugiau nebūna.