Juk žodžiai - ne gėlės, dvasingai sutvertas poete -
Tau ryto kavos aromatas - nakties sakiniai.
Svetainėj iš knygų viršelių sudėtas parketas
Lyg mažas etiudas, kurį netyčiom man tapei.
Ten akys nuo vygės prie mažo stalelio girtauja,
Šėlioja kas kartą , kai aš jas naktim pamatau -
Jos braukia po skiemenį ir vėl dėlioja iš naujo
Ir nieko nejunta tamsiam kambarėly daugiau.
O aš ištirpstu, tebemylimas mano poete,
Tarp potekstės klosčių ,taškų ir tyliųjų brūkšnių -
Kad tu vieną sykį tyliausią poemą sudėtum,
Kur žodžiai lyg gėlės byloja begarsiu balsu.