Dalinsiu savo duoną ir šypseną
Laukinę šakoj pakibusią pilnatį, jos vėsą
-----
Tada susišauksim per gretimus pasaulius
Bandysiu perduot kai ką ypatingai naujo
-----
Byrės sekundės į bedugnį ežerą
nusmilkstantis sandalmedžio sunkumas
pažadinsiu visas numirštančias tiesas
o šitam alkiui pamaitinti reikėjo tūkstantmečių---

prisimink šaltai jausmingas rankų venas
karštligiškai ištirpusius vakarus
srūvant pavieniais kraujo purslais
beliko tik juokingi mažmožiai
mokantys pabėgantys šlapi akių vokai
-----
Ištykšt ant plyno lauko teliko į šitą naktį
Ir pasklist – šį kart susitikimas Galingoj Tavo gatvėj...