Gėris
Jei grožio gilybę išreikštų ant veido,
Aš mirgantis būčiau kaip lauko plaštakė,
Bet mano pasaulį paimt užsigeidę –
Į monstrą pavirsta, į dvokiančią blakę.
Tikėjimas nešė ir skalsą, ir rimtį,
Net mirštančiam švietė viltim spindulinga –
Vienuoliai, panūdę tą gėrį paimti,
Laužais įsirašė viduramžių vingiuos.
Aš – rasos sidabro, kur spindi pakalnėj,
Aš rytmečio šviesai dainuoju spalvingai,
Bet mano buvimas paglostytas delnu,
Išnyksta nuo lapo ir amžiams užminga.
Ne, mano lašelio gyvybės sukaupti
Ir indan supilti išminčiai negali –
Aš vandeniu virtus ir griaunančiu srautu
Užlieju ir miestą, ir žydinčią šalį.
Aš – mažos dulkelės po kraują ir širdį
Negirdimais tonais suskambu kai reikia,
Ir mano buvimą kiekvienas išgirdęs,
Nelaimėlį glaudžia kaip motina vaiką.