Nulašėjo vasara avietėm,
Mažomis liepsnelėm tarp šakų,
Oi viliojo, raudonveidės kvietė
Neaplenkt miškelyje ir jų.

Kai rūsti speiguotoji žiemužė
Skardų balsą replėm surakins,
Avietėlė, vasaros draugužė,
Vėl sušildys, vėlei nuramins.

Supas uogos ant liaunų šakelių –
Ačiū, saule, tu mus nokinai,
Buvom rūgščios, buvom žalios žalios,
O dabar nušvitom raudonai!

Daug kuo kvepia vasara auksinė –
Žemuogėlėm, džiūstančiu šienu,
Žinoma, ir uogom avietyne
Lyg pačiu kvapniausiuoju vynu.