Ir visai ten važiuot nenorėjau,
O dangus apsiniaukęs lyg laukė...
Bet smagu man staiga pasidarė, nors
Nenumaldomai laikas skubėjo.

Glėbyje vis laikiau aš kvapiąsias mėtas,
Mintyse juk regėjau palaimas ne šias...
Mes vis žaidėm, šypsojomės vienas kitam,
Kol keliai mūsų ilgam išsiskyrė...

Ir tiktai tuomet aš praregėjau!
Tiktais tada aš supratau!
Kad su tavim liks mano širdis,
Kad ir kaip toli mus išskirs.

Nepabos, kiek reikės aš lauksiu,
Kol išaus nuostabioji diena ir,  
Netikėtai mums vėl susitikus,
Aš ištarsiu tau \'cześć, Mateusz!\'
                  ***
Ak! Lenkijoj auga kvapiosios mėtos!..
ten ir laukia mano širdis...