Minutė svajonei
Ne taip svarbu kada jinai ateitų,
Kada priglustų, tarusi – prisėsk,
Matai, saulužė užu miško slėpsis greitai,
Anksti ryte sugrįžti palinkėk.
Visi darbai – nauda ir džiaugsmas,
Tikėjimas rytojum, savimi,
O nuovargis saldus, ne skausmas,
Kai kvepia duona medumi.
Tiktai nereikia rankom kalno kelti,
Lietaus lašų po vieną rinkt,
Juodųjų upių neužtvenkti
Ir dilgėlių piktų nebeišskint.
Bet tu gali paglostyt vaiko galvą,
Nušluostyt ašaras jam nuo akių,
Rugiais apsėt smėlėtą kalvą,
Sodinti sodą obelų.
Žmogui nedaug juk kartais reikia -
Minutės poilsio, rimties,
Leisti atskrist sparnuotai paukštei,
Aksomui vakaro paliest.
Tegul iš žemės, josios tolių,
Iš lengvo rūko ir dangaus,
Iš pievos žiedo, kvapnios rožės
Mintis sparnuotoji atplauks.
Tegul nusės ant balto lapo,
Žodžių eilutėm išsilies
Ir net po mėnesio, po metų
Kam nors širdyje atsilieps.
Svajonei laiko daug nereikia,
Nereikia vietų nuostabių,
Pakanka jaust padangę taikią
Ir žvilgsnius mylimų žmonių.