Arivedeci
Sumautas televizorius vėl mirga. Kambaryje pilka ir nyku, kaip ir mano prišnerkštoje sieloje. Nugertas vyno butelis ir tuščia cigarečių dėžutė po lova. Praveriu balkoną. Devintas aukštas - taip norisi tapti paukščiu. Taip, jausmas įkyriai malonus. Gaivaus oro gūsis, plūstelėjęs į veidą, suvirpina vos pramerktas akis. Pusiaudienis - laikas, kukliai dalijantis mūsų gyvenimus. Čia šviesa ir veiksmas, ten - tamsa ir ramybė. Arba atvirkščiai. Įkyriai karksi durų skambutis. Manęs nėra. Skambutis vėl karksi. Velniop. Beldimas į duris. Brangusis jau kala kumščiais, ragina atidaryti duris ir gąsdina, kad pavėluosim į lėktuvą. Ar girdi, man nusispjaut, kad skambini ir reikalauji... Puodelyje jau seniai atšalusi kava, pamenu, sakei, kad būrimas kavos tirščiais - tik kvailas arogantiškų poniučių žaidimas. Kvatojom bandydami įspėti likimo ženklus, atnešusius tik nusivylimą. Ar gyvenimas, sudėliodamas taškus, nepridaro klaidų, kurias taisydami paliekame raudoną dryžę, besivelkančią iš paskos? Nežinau, ar manasis sprendimas virto klaida, bet tas kirminas, vadinamas sąžinės graužatimi, neduoda ramybės. Baltoje palatoje gydytojas ramino, kad nebus komplikacijų, kad prieš akis gyvenimas, pilnas malonių netikėtumų. Operacija, turėjusi išlaisvinti mano kūną, supjaustė mano sielą. Kokį nusikaltimą padariau? Kodėl būtent tokia bausmė? Atsakymą žinojau, tik neįstengiau jo suvokti širdimi. Argi mylėti - nusikaltimas? Argi tikėti - nusikaltimas? Stot. Teismas eina. Mylėjai - kalta. Tikėjai - dar kaltesnė. Vis dar jaučiu tą replių šaltumą. Jos įsiskverbė į mano kūną ir sunaikino tai, kas buvo tapę mažu nesusipratimu. Mergaitiškai dievinau tave, todėl instinktyviai paklusau tavo apetitui - mažą nesusipratimą lengva ištaisyti. Tai tokia nereikšmingai menka pinigų suma, drebančiomis rankomis įkišta į baltą chalato kišenę. Taip, daktaras buvo teisus - kūno neskaudėjo, bet kodėl velnioniškai skauda širdį. Kodėl kartu burnoje?
..........................................................................................................................
Rytas. Skubame į Vatikaną. Metro linijų Romoje tik dvi, pradėta statyti trečioji sulaukė griežtos kritikos - giliai žemėje kultūrinis sluoksnis slepia daug neįmintų paslapčių. Brangusis juokauja, kad į Vatikano muziejų eilė išsiraičiusi kaip į žinomos personos mauzoliejų. Taip, patekti čia nelengva: griežti apsaugos žvilgsniai, krepšių, kuprinių patikrinimas ir, aišku, aprangos kodas. Pagaliau mes muziejuje: marmurinių skulptūrų pilnos salės, mumijos iš piramidžių, garsių menininkų paveikslai, gobelenai, žemėlapiai, dekoruotos lubos, Jonui Sobieskiui skirta salė ir vinguriuojantys laiptai, vedantys į didingą Siksto koplyčią, kurioje ir vyksta konklava.
Mes - mažiausioje pasaulio valstybėje. Brangusis ramina, nors tai ir atskira valstybė, kurią skiria siena, pasų kontrolės tikrai čia nebus. Jis ilgai šneka apie tai, kad Vatikanas - nepriklausoma šalis, turinti ne tik savo vėliavą, bet ir himną, laikraštį, radijo stotį ir internetinį adresą. Čia nuolatinė popiežių rezidencija (rodo langą, už kurio yra popiežiaus kambarys), nors vasarą dvasiškas tėvas ilsisi kitoje vietoje. Vėjo sūkurys nuskrieja per Vatikano aikštę, kurią supa kolonų ratas, viršum jų šventųjų skulptūros. Fotografuojamės aikštės centre – prie granito obelisko, kurį iš Egipto atgabeno imperatorius Kaligula, pagarsėjęs beprotišku elgesiu. Stovėdami eilėje į Šv. Petro baziliką atidžiai apžiūrinėjame spalvingai apsirengusius šveicarų gvardijos sargybinius. Puošnūs sargybiniai, ginkluoti alebardomis, privalo būti ne mažesni kaip 174 cm. ūgio, nevedę, dori katalikai. Brangusis vėl bando juokauti, retoriškai klausdamas, kur jie dar šiais laikais tokių ir randa?
Širdis virpa lyg išsigandusi paukštė, aš - Šv. Petro bazilikoje, didingiausioje katalikų bažnyčioje. Ši žemė šventa, būtent čia, ant uolos, barbarai nukryžiavo Šv. Petrą žemyn galva. Brangusis pasakoja, kad neseniai kažkokioje internetinėje svetainėje jis skaitęs, kad kasinėjant bažnyčios rūsius, giliai po grindimis, buvo aptikta kapavietė. Tikima, kad tai pirmojo popiežiaus palaikai. Tik dabar suvokiu, kodėl Bazilika buvo statoma net 176 metus. Švelnioji Mikelandželo ,,Pieta\", menininkas buvo dar visai jaunas, kai sukūrė šią kompoziciją - Marija ant kelių laiko mirusio sūnaus Kristaus kūną. Kojos išdavikės neklauso, suklumpu, brangusis žiūri į mane, nesuvokdamas, kas man darosi. Gėda ir aštrus skausmas drasko krūtinę, valdausi, kramtau lūpas, kad neimčiau raudoti balsu. Tik ji mane gali suprasti, tik ji man gali atleisti ir suteikti vilties, parodydama kelią. Nežinau, kiek laiko taip klūpėjau ir šluosčiau ašaras... Pajuntu ranką, atsargiai liečiančią mano galvą. Tamsiaodė vienuolė šypsosi ir kažką kalba itališkai. Ji paliečia mano kaktą ir kažką įspraudusi man į rankas sako: ,,arivedeci“. Rožančius, kvepiantis rožių aliejumi, dvelkteli ramybe ir vėsa. Atsargiai suspaudžiu jį delne ir priglaudžiu prie krūtinės. Brangusis tuo metu spiečiasi prie Šv. Petro skulptūros, norėdamas paglostyti jo pėdą, tikėdamas, kad taip atleidžiamos visos prisilietusiojo nuodėmės. Dešinioji pėda taip nutrinta nusidėjėlių, kad nelikę pirštų. ,,Daug nuodėmingų žmogelių vaikšto po žemę,“- juokauja brangusis. Dairausi aplinkui. Paslaptinga šviesa, sklindanti pro vitražus, žvakių liepsnos suvirpina paklydusias sielas iki pat gelmių, kuria stebuklingo laukimo ir vilties aurą. Kažkoks dvasinis apsivalymas užplūsta visus, beatodairiškai skubančius gyventi, mylėti ir klysti. Vėliau leidžiamės į požemius, ten kriptose palaidoti popiežiai, stabtelime prie Jono Pauliaus II amžinojo poilsio vietos. Baltas granitas - kaip ir balta, tyra žmogaus siela. Kaip lengva ją sutepti, supurvinti ir išduoti...
..........................................................................................................................................................
Sukrautas lagaminas išdavikiškai pūpso kampe, o durų skambutis nesiliauja karksėjęs. Aš - silpna moteris. Tu - silpnas vyras. Mes verti vienas kito. Menkystų pora, neverta tos dangiškos palaimos.
- Palauk, brangusis, tuoj atidarysiu, buvau užsnūdusi...