Kaip vyto liepžiedžiai –
Nesunaudota arbata,
O iš tiesų – dar nespėta nuskinti.
Ir krito Žemėn į ištiestas rankas,
Bet jų, deja, sugauti nemokėjau.
Ir pievos gelsta –
rudeniop klevai paraus.
Nukris jau dūžtantys kaštonai,
O vėjas išdraikys po vieną
Lapus, užaugusius kartu.
Kaip vysta liepžiedžiai –
Taip vysi kada nors ir tu
Ir tik balkšvai nuspalvinti plaukai
Primins apie kadais
nespėjusią išvirt arbatą.