Palieka vasara gražiausią savo metą
Gelsvon ramybėn supasi laukai,
Sidabro gijom mezga tinklą retą
Gerųjų raganų plaukai.

Vėsėja vakarai, apkritę obuoliais,
Gailesnės rasos vilgo žemę.
Juodam vidurnakty žaibais žaliais
Rugpjūtis dangų remia.

Gandralizdis – aukštasis sodžiaus švyturys –
Ilgon kelionėn įnamius išlydi.
Ruduo klebena vasaros duris,
O atminty alyvos baltos žydi.

Melsvoj migloj rytai paskendę
Kaskart vėliau pabeldžia į namus.
Ir keistas ilgesys ražienomis atbrenda,
Kai vasara palieka mus...