Grafomaniško silpnumo akimirka; viena taurelė, tfu tfu, vien pamatyt, kaip veikia


Mane labai dailiai palaidojo; buvau vakaro žvaigždė, nė pirštelio nejudinau: nuprausė, aprengė, bučiavo, barstė gėlių ir meilės žiedais. Daugelio atėjusių nė nepažinojau. Stebėjausi, kad nieko makabriško, tiesiog lioviausi norėjęs. Mačiau ašaras, ir skausmas — kodėl gi ne — buvo tikras; gražu, organiška, svetima, ir vis tik nieko nauja. Kaskart gyvenime pasiekęs tikslą, net sau neišduodavau, kad jis nebuvo vertas pastangų. Ne kitaip su mirtimi: vis galvoji, kas tuomet bus, na, kas. Štai sulauki, ir visas smalsumas dingsta; pasirodo, pastangos mirti taip pat bevaisės. Tik meluoti sau dabar sunkiau, tiesą sakant, dar nė karto nepavyko. Kietas riešutėlis. Džiugu: bus ką gliaudyti tarp medinių rėmų.