Viejy mirg maža vaška šveisa.
Tėrpst, bieg upelis gyvenimą.
Tik palikta ta leipsna
Apkabin parėjusią seną babunelę.

Lek, reid gyvenims per laukus
Nieks nebeparen ir nesustuo.
Va babunelė su gielieta koskele
O anuos ronkuos rožončius ir poteree.

Už tus, kurei susiliej jau su vašku,
Kurims tik gilių buketą ont žemės,
Kur sustojęs laiks ir tyla, tyla...
Ne gal miedių šakas poteriauj anims.

Iškada...
Pavuogė giltinė babunelę   su koskele,
Kas bepoteriaus ana ir anims kurių nebier?
Stoviedama su dongum rokousous:
„ Ilsiekities  rame... Aš dabar  budieso...