Žemė
Vėl Žemė nusiskuta žiląją barzdą,
Žaliai apsikaišo ir spalvos atgyja –
Kvatojas perkūnais ir kūdikiu vartos,
Skarom savo galvą apgaubus nuo vėjų.
Erdvė susirangiusi spengia į ausį
Ir toliais sušvitus, vilioja atskristi,
Jos veidas kirpiuotas naktim apsiblausęs,
Tiems toliams atrodo kaip mirštantis Kristus.
Seniai čia užsnūdo energijos bluostai,
Nešvyti didžiulės gaisrų panoramos –
Sušalo, sustingo storai apsiklostė
Ir veidrodžiais švyti čia vandenys ramūs.
Sustingusiai magmai ne vienai skraidyti,
Iš josios išdygsta ir grybas, ir kerpė,
Gyvybę vilioja kaip saldumos bitę,
Kai saulė sugrįžus pavasarius verpia.
Ir skverbias į vaiskią ramybę atkutę,
Ir kuria, ir stato protu atsigavę –
Sukūrę ant Žemės jau savąją būtį –
Ir bokštus surentę, ir sėdami javą.
Ir niekas nežino, kiek skirta čia būti –
Kvėpuoti, gyventi ir džiaugtis ramybe,
Nes erdvės vis šaudo baisingais pabūklais,
Ir dreba tų tolių pulsuojančios ribos.