Ruduo suvynioja praėjusį laiką
Tarytum saldainį į popierių margą.
Nunokusią Būtį voratinklis laiko.
Valstietis težino, kaip žemė pavargus.

Šešėliai ilgėjantys, prieblandos palšos.
Dulksna, vėjo bandymai rūbą nuplėšti.
Tik nerimo sieloje nieks nenumaldo -
Lyg pasmerktas būtum gyventi tarp priešų.

Margam popierėly radai juodą plutą? -
Likimas norėjo ir vėl pasityčiot.
Kelintą tau kailį šie metai nulupo?
Kiek kartų viltingą naivumą prikišo?

Neširsk - galimybės ir lūkesčiai skirias.
Bus metai kiti.Vėl save išbandysi.
Rudens popierėlį tūžmingai paspyręs
Lyg miręs į miegą be sapno įkrisi.