kaukazinėm slyvom
po mintį ir žodį
tą patį žaidimą
kas rytą kas dieną
išbrisime kalnus
suausime molį
ir pirštais išretinsim
akmenis sielų

prisirpusiom trešnėm
arterijos gyvos
vilnija krūtinėm
vijoklių karoliai
pridengia kuklumą
nuraškomos gilės
ir rytą nuspalvina
kavai garuojant

negyvos tik akys
sužiurę į miglą
tamsos prisigėrę
lietaus apsivalgę
delnai negyvi
prisivėlę kaip drignių
sunkių abejonių
nevaikštančio kvapo

aš skersvėju krisiu
nuo stogo ir verksiu
liūtim rudeninėm
per dangų parduotą
esu kibirkštis
druska žemės skausmo
nukritus į jūsų akis
paguoda