Darbų vertė. Nepastovus šis dydis,
Kitų akims jis vis kitoks.
Vieni - tą patį aukština ir giria,
Kiti – supeiks, ranka numos.

O ir savoj vertybių skalėj
Kartais darbai tikri žalčiai,
Vienu metu tau garbę daro,
Vėliau jau elgias atvirkščiai.

Kas, manėm, amžiais turės vertę,
Žiūrėk, pavirto niekeliu,
Galvojai, derlių samčiais semsi,
Dabar džiaugiesi skatiku.

Rašei, kalbėjai lyg protingai,
Glostei knygas tarsi vaikus,
Dabar ir pats jau abejingai
Vartai primargintus lapus.

Tik vėl. Iš praeities iškyla
Šviesi akimirka  tiesos,
Kada tavu žodžiu prabyla
Gražus žmogus jaunos kartos.

Gyvenimas vėl turi vertę,
Kai gali remtis į dienas,
Kurios visaip galėjo lemti,
Bet savimi apgynei jas.

Tiktai verčiausia... ne, ne knygos
Ir net ne mūrai, ne namai,
Bet vaiko akys, tyros tyros,
Kada jose save matai.

Tegul pavirsta mintys dūmu,
Naktim guldytos į eiles,
Tiktai laimingos akys būna,
Kurios ir tavo žvilgsnį neš.