suvilgai lietaus lašais
pavargusius nemiga sąnarius

nuplauni nuo atminties
atvėsusį varno skrydį

per virpančią sielą eini
plaukų naktyse pasiklydęs

ligi kitos žvaigždės -
bendro mūsų alsavimo

nuaudi iš mėtų blakes
iš samanų gilų lopšį

jan sudedi abejones
kad niekad neišsiropštų

išskleidęs mintis virš ugnies
sušildai bijoti pagavusius

vaiko žingsnius nuo minties
į tavo ir mano gyvenimus

nulijo - ramu kvėpuot
ir žalia iki čiulbėjimo

į kuždesį lyg namo
brendu kol ruduo neatėjo