Ana, iš rūkų žaros rytmečio brenda
Troškimų visiems padalinti po saują.
Iš sapno ropšties į gyvenimo krantą,
Jei pilnas jėgų, jų dievų nemaldauji.

Štai skrenda diena tartum aitvaras margas.
Ar tu jai padėjai į aukštį pakilti?
Juk žygdarbiu tampa atlaikomas vargas
Ir gyvos išsaugotos svajos bei viltys.

Jau vakaro pasakos gimsta šešėliuos,
Pasėdamos nerimą, rinkdamos baimes.
Ar tu atradai pamąstyt valandėlę,
Kas suteikė laikui ir prasmę, ir laimę.

Neaimanuok - gyvenimas prabėgo,
Jei be ataskaitos krenti į duobę miego.