Jis mažas, šiltas ir plonytis
Ir nevalia jį tyčia skriaust!
Nukritęs pradeda dairytis
Ir vėl išauga lig dangaus.

Jis be takelio pieva brenda,
O aš smagiai iš jo juokiuos.
Kur tik slepiuos vis tiek suranda,
Netgi atolo pradalgiuos.

Bet man smagu, nes jis lyg vaikas –
Toksai naivus ir patiklus,
Tik mūs draugystė veikiai baigias,
Kažkam barbenant į stiklus.

Apniuko žvairos jo akytės,
Iš lėto merkiasi, užsnūs.
Atrodo, baigia pasivyti
Nukonkuravęs jį... lietus.