Aplink ambrozijos kvapas. Nelyginant būčiau įžengęs į Olimpą. Žinia, ten renkas ne mirtingi, tačiau Dievai, Praamžių karta, na Tie, kurie netingi... Koktu nuo saldaus it marihuanos tvaikas Amsterdame ambrozijos kvapo. Verčiau susirasiu atokesnę vietą nuo Jų, manančių esą geresnių nei kitos Gajos kirmėlės. Tuštybė... Patosas... Nejau dar nekeista, kad juos pagimdė Chaosas?
Sėdžiu netoli Jūsų, prie atviro jūrai ir mintims stalo. Prašau lyriško vyno, kuris man ditirambą sugiedotų. Man atsako, kad jo kurį laiką jau nebėra. Paprašau, kad atneštų įprasto Šampanės vyno, kurio ir taip sunku gauti. Visgi yra (duok Die, jei esi, nors Epikūras seniai tave pašarvojo)...
Štai sėdim penkiese: Aš, Beretė, Šalis, Velvetas ir Bateliai. Žinai, seniai supratau, kad jų draugija yra tikras malonumas: jie neaprėks, nepeiks, nesmerks, supras. Galiausiai darys taip, kaip reikia Man. Ar gali reikėti daugiau? Ne.
Beretė turi draugą – Batelius, mat gimė iš to mielo Juodulio, kurį vadiname Spalva. Šalis – šaunus Velveto kompanionas. Nors ryškiai raudonas, bet tinkantis į poras ponaitis. Velvetas, žinoma, visada atsidavęs draugas – tamsiai žalias, mėlynas, dryžius ar raudonas. Kaip ir reikalauja Tonas.
Staiga mano draugų kvartetas sušunka: „Ji ateina, tebūnie linksmybės!“. Ir tikrai, pamačiau grindiniu sėlinančią Melancholiją. Aukštai iškėliau Šampanės vyno taurę, kvartetas kartu, tariau: „Vyno, panele?“. Subtiliu riešo mostu ji mestelėjo žemėn levandomis kvepiančią ažūrinę šilko nosinaitę...
Beretė, Šalis, Velvetas ir Bateliai sveikino naująją draugę.