Ką jaučia lelija  baltais, gležnais aksomo žiedlapiais apglėbusi tylos kąsnelį,
kai aplinkui garsais pasaulis liejas, kai grėsmingai markstosi dangus šešėliais?
Suvirpa ji be vėjo glėbyje lemties, žydėjimas tetrunka mirksnį belaikį trapų.
Nesuvokiamas, nejuntamas nežinios judesys įžiebia vos vos besikeičiantį
žiedlapių spindėjimą, įliedama į baltą geltonio angį, vilties ir ilgesio žymę,
neišvengiamą, nesuvaldomą kismą. O ji, išskleidusį savo kerintį grožį,
vis dar nesuvokdama nuskirtos karčios dalios, žydi sau,
viliodama dangaus paukštį, ar dangaus platybes savo žemišku formos spindėjimu,
savo pilnatve - Kūrėjo dovana, nesulyginama su tolima, nesiekiama, begalybėje
dangaus šviesuliukų šalta šviesa. Jaunas ryto vėjokšnis, nuslydęs lygiu vandens stiklu,
nepašiaušęs, nesubangavęs, nustebęs, žioptelėjo  gūsį,  švelniai apglėbė spurdančius
geismu žiedlapius, ir, nurimęs, prigludo amžinai ir vienintelei akimirkai.
Taip ir nenubudę, suvirpa jie glėbyje lemties, nežadinami, be garso pirmas žiedlapis
atitrūkęs pakimba mirksniui ore ir sklendžia į nežinią, į  paslaptį.
Manęs čia nebuvo, aš net neskyniau, pamiršęs amžiną troškulį turėti, žudančio grožio,
aš nebuvau su savo besaikiais norais, aš buvau esmingai tylintis, vadinasi, visai ne aš,
buvau kažkuo panašus į bundantį rytą ar baltą leliją lemties ar Kūrėjo delnuose,
besąlygiškai nuolankus, žydėjau, pamiršęs šioje belaikėje akimirkoje savo
vergovės pančius – žmogiškąją lemtį, į  gamtišką mano prigimtį įdėtą geismą ir stoką.