Kas davė skausmui širdimi
              spygliais varvėti.
Ir sunaikinti pirmą ilgesį.
Aš jau dvejoju, ar galiu tikėti,
Kad rudenį svajonės irgi pildosi.

Kas trumpesniu vardu vadint
               išdrįso dieną.
Ir pievų žiedlapiams akis užmerkė.
Nuspalvino lapus, atrinkdamas po
                          vieną.
Ir privertė rytais rugsėjį verkti.

Tai kas visai mažyčiais žodžiais
Praėjo lyg banga į krantą?
Kas jis bebūtų, žemės grožį
Po ašarom paslėpt nelengva.