Dar vasaros pradžioj erškėtrožės liepsnojo,
Žiedai raudoni plaukė virš rūkų,
Pro juos praeidamas ne kartą vis sustojau,
Džiaugiausi liepsnele – švelniausiu žiedeliu.

Dabar ir vėl – matau, prie žemės dega
Maža ugnis ūksmingoj žalumoj.
Žiūriu, graudu, tiktai širdyje gera
Papuošti ir rugpjūtį stebuklu.

Jeigu erškėtrožė dar vieną žiedą
Mums gali duot prieš rudenio vartus,
Galbūt ir man visai visai ne gėda
Rašyt eilėraščius, semt skambančius žodžius.

Galbūt gerai, kada žemelėj lieka,
Nežiūrint laiko, daug ryškių spalvų,
Galbūt gerai, kada širdis vis liepia
Dar pasibūt poezijos šalies svečiu.

Maža erškėtrožė, jai skirtos eilės,
Nušvitusios akimirkoj trumpoj,
O rodosi, laikau lašelį laimės
Dar vienų metų atkarpoj.