Bausmė
Staiga krūptelėjai, kai naktis atvožė savo ryškius dangčius.
- Esate nusikaltęs. Jūs nuteistas gyventi. Atidarykite visas tuštumas, palikę praviras skausmo duris... Tegu paskauda. Jaučiatės nereikalingas? Kaip susmilkęs iki filtro? Tiesiog supelenijęs...
Verdiktas pasitaikė netikėtas, nors mėgini priešintis. Teisėjas praplyšo bebalsiu ritmu. Tiesiai į kairią ausį, tau tylint:
- Ramiau. Visgi nuteistas esate, patylėti.
Tai antroji bausmės dalis, paskendusi į visumą. Tau verkiant.
Rytas atkeliavo tingiai. Praplėšei akis, o lūpose sužydėjo šypsena, išvydus aštrią saulę. Laikas gyventi. Tas vakarykštis teismas priminė slogų sapną. Bet puikiai supratai, kad viskas neseniai įvyko. Ant grindų gulėjo lapas su riebiu teisėjo antspaudu, kurį įspaudė gresiantis ruduo.
Vasara baigiasi rugpjūtį.