Krentu lyg vanduo krioklyje
Oro bangos apglėbia kūną
Krentu lyg jausmas skrodžiu
Aukštyn žvelgiu akimis su meile
Ir gailestis šiam pasauliui
Nežinios trupiniais marinu save
Atsimerkęs krentu lyg banga
Savęs kankinys, bet nenukrentu

Keisti vaizdai praplauks
Ore - o, juk tai akimirkos atodūsis
Klausiu nežinios apsvaigęs
Ak, tai buvo taip trumpai
Iš gailesčio apturėjęs nušvitimą
Nuvilnijusi banga mano kūnu
Atsipalaiduoja mintys
Sykiu vienu išplėšęs skausmą iš širdies

Keičiuosi viduje, ir tuo pačiu visumą
Oh, detalės surūdijusios
Katarsį pajutusios - jau negirgžda
Atvėręs skausmą; su ta banga paleidžiu
Išleisiu nematomus spindulius
Nereiks jau man žiūrėt tenais
Ar tai žemyn, ar tai aukštyn
Savo siela ištirpsiu danguje
2010 08 15