Prie namo noko obuoliai saldiniai,
Nuo vėjo krito belsdami į stogą
Tartum užuominos – ruduo ištrynė
Dienas, kurios kadais su saule sprogo
Ir geso vakaro raudoniu
Ant ežero, ant miško, klonių.
O po naktų juodžiausio rūko
Iš tvankaus požemio ištrūkus
Giedra diena ir vėl iš naujo gimė...

Nupurtė vėjas obuolius nuo medžio,
Vienintelį viršūnėje paliko.
Tikriausiai tam, kad sau užmiršt neleisčiau,
Jog dienos skaisčios – tik menki skatikai,
Papildę metų piniginę.
Kad vasara – ne paskutinė...
Po šalčio šiluma ateina.
Ir po tylos garsesnės dainos.
Tamsa – tai ji – pagimdo ryškią šviesą...