Išjaust poezijai nereikia proto.
Jinai – manau – pragysta už save.
Jos sieloje gyvena vieversys ir gieda
Be matematikos,
Net haiku
            skiemenų
                      nebeskaičiuoja.

Džiaugiuosi,
Kad nereikia plėšinius išarti,
Pasaulį jaučiant dieviškai sočiu –
Gyvena manyje gražiausias
BŪTENT –
Mano laikas
Ir aš su juo
Va taip dar pakalbėt galiu.
O ar supranta mus kiti?
Jei nori – taip!
O jeigu – ne,
Tai ar bereikia?
Tačiau poezijai nereikia proto –
Jos sieloje gyvena vyturys.
Ir gieda net nakty lig horizontų
Iš kur ateina šviesmečiai
Su filosofine būtim...