Rugpjūtis kvepia ankstyvaisiais obuoliais,
Į jo voratinklius skaisčių žvaigždžių prikrito.
Į dangų remiasi svajotojų keliai.
Gyva gamta vis ieško būvio kito.

Viltis pavasario – auksiniuose grūduos,
Kurie parsiveda pas žmogų naują duoną.
Sulauksim sekančios? Galbūt – jei Dievas duos,
Bet tinginiams Jis paprastai neduoda...

Dar daug darbų iki ramios žiemos.
Namo iš sodo plaukia pilnos kraitės.
Nėra ribos, įžvelgiamai žymios,
Tik tampa liūdna, kad rugpjūtis baigias.

To neužglaisto atsargų gausa –
Pilnėjant podėliui, mintis keistai tuštėja –
Lyg teks su gervėmis išskristi į Dausas,
Iš kur su įspūdžiais dar niekas neparėjo.