Einu, aš vis einu
Ir nesinori pailsėti,
Einu savu keliu,
Kartais siauru, duobėtu.

Tik pakelės jau šaukia –
Sustok, juk pavargai!
Matai, beržynas laukia,
Smėlio kalva antai!

Einu, lai gėlės žydi
Šįkart dar nenuskintos,
Lai dienos visos lydi,
Saulėtos ir audringos.

Akimis noris gerti,
Laukų beribį tolį,
Plačiai vartus atverti,
Sugrįžusiam namolio.

Einu, kur žalios lankos
Jaunystėj išbraidytos,
Kur Nemunėlio bangos
Per akmenėlius ritas.

Einu, kur mūrai stovi
Ir senus amžius mena,
Einu, kur neišrovė
Lietuvio meilės žemei.

Jei kojos ir pavargtų,
Batai skirti nuplyštų,
Širdis, paukščiu pavirtus,
Su debesim skraidytų.

Einu, aš vis einu,
Duok, Dieve, ilgą kelią,
Jei kartais bus sunku,
Paliki nors takelį.