iš laiko upės semiu spalvą
vaza pilna minties šešėlių
išblunka skausmo rynės auštant
saulėlydžio krauju juk nusigėriau
įsmelkęs žvilgsnį aklesnį už aklą
nakty viena žvaigžde alsuoju
ir nuo teptuko varva raidės
tapytojas pamiršo pamiegoti

sudegusia žvake žvakidėj
išsemtos spalvos lanksto origamį
ir stinguly apmiršta ugnies pirštai
voratinklio gija iš nebūties į galią
sužvengia kloniuos nustaugtuos
gyva lietuviška esybė
klojimo šiaudu pridengta
ir išsklaidyta ryto syvuos