Rugpjūčio auksinis lietus
Vis purškia ant medžių viršūnių,
Susiraukia mėnuo rūstus
Ir debesiu pridengia kūną.

Iš jo sidabrinės šviesos –
Į žemę tik blyksinčios šukės.
Dvi žvaigždės ant eglės šakos
Pakimba ir nieks joms nerūpi.

O, regis, aušra vėlei sprogs.
Miražas – naktinis pasaulis!
Tekės šiluma spinduliuos
Ir kurstys gyvybę iš naujo.

Ir vėl žaluma įsigers
Į blyškią, apvytusią žolę,
Jurginai vėl žiedlapius bers
Ir mėtys kaimynams per tvorą.