Koks išsiblaškęs vakaras, naivus:
Rasa gėles lig kvaitulio prigirdė,
Karklais lingavo upėje apvirtęs,
Danguj išbarstė rožinius laivus
Ir volungei su liūdesiu atvėrė širdį.

Šešėliai ilgom rankom žolę pašė –
Dienos retėjo šviesūs pažadai,
Nes jis, paėmęs lipnų juodą dažą,
Kur-ne-kur tepti ėmė ir užrašė,
Ir visa, kas jau buvo, praradai...