Sudužo...
             dužo...
                        žodis į šukes!
Ir lūpos tarsi seifas. Ne!  Neatsidaro.
/Prisimeni, glaudei ir raminai mane...? /
Dabar prisiminimai tarsi dykumoj oazė.  
Nerinksiu meilės trupinių nuo kito stalo.
Nepiešiu tau dangaus!
/Tuščia paletė... /
Tu išbarstei jausmus lyg grūdus laukuose
Pavasarį atsainiai barstė murzinas kaimietis.
Tik darbas rudenėjant jo atneš vaisius...
Tavasis- tuštuma, dykynė.
Aš supratau, kad ne tave myliu.
Iliuziją, kurią man atnešė pajūrio vėjas.