Kaip regi, ne viena diena praliuoksėjo minčių neįtempus,
Nesudrumstusi nuosėdų sieloj, nesukėlus stiklinėj audrų,
Tik įrašius apie pastovumą melagingus lengvatikiams ženklus,
Tik pabėrus aklai vištelei pilną saują rinktinių grūdų.

Netikėki saldžiais pažadais, kuriuos vasara suokia apsvaigus,
Kai nuo saulės įkaitusią odą nusinertum, užmiršęs rūbus.
Ar pažįsti vandens atspindy abejonių kiek iškreiptą veidą?
Nesuspėsi iš miego pabusti, o prie slenksčio rugsėjis jau bus.

Ar skaičiuosi ramybės dienas? Jas uždangsto voratinklių šydas,
Jas kinivarpos godžiai sugraužia ir lieki tu su saujom tuščiom,
Bet už šitas kelias dieneles niekas sielos geriau nepagydo
Ir esi tu žmogus laimingiausias, jei gebi pasimėgauti jom.