Aš nupiešiau tave ant balto lapo –
Raidėmis, žodžiais veido bruožus sudėliojau.
Ach, tos gegužio naktys ir alyvų kvapas,
Melodija liūdna, kurią griežlė užgrojo...

Ir išpūtė juodi šešėliai dulkes
Iš mano praeities – pačios storiausios knygos –
Kur tarp eilučių neapibrėžtumas sunkias
Ir daug pastraipų neužpildytų dar likę.

Todėl piešiau ant balto lapo veidą,
Kuris užpildys tai, ko mano knygoj trūksta.
Žinau, tai vizija – juk saulei nusileidus
Lengvai suskyla kietas realybės lukštas.

Na, ir tegul... Bent laikinai pabūsi
Tu mano turiny gegužio naktį vėsią.
Ir nemiegosiu, nors seniai tamsu, – prabusiu,
Kai savo lūpomis manąsias lūpas liesi.

Kada reikės išeiti – pasakysiu.
Nepyksi, juk žinau, – piešiau tave ne kartą.
Ir per saulėtekį balta migla nubrisi,
O aš, kaip visuomet, net nežinosiu tavo vardo...
.................................................................................

Ir vėl piešiu tave ant balto lapo –
Raidėmis, žodžiais veido bruožus sudėlioju.
Tvanki naktis rugpjūčio, sauso šieno kvapas,
Melodija liūdna, kurią žiogai užgroja...