Klaidžios sutemos naktį vynioja,
spalvomis tyliai žaidžia dangus,
žaižaruoja
pašvaistė šiaurinė,
kvantų magija-
Saulės cunamis,
puošia Žemę vakarę lanku.
Viską lemia magnetinis laukas,
erdvės testinumo jėga,
kalnus plauna musonai,
dega miškas,
pyksta jūra, ir upės putoja,
vėjai laužo galingus medžius.
Meilė kažkaip atsiranda iš niekur,
ji baigias, kaip audros,
kai sprogsta
elektrinti ionai,
ir išnyksta esmė,
dėl Tavęs,
paralelės Visatos juk plečias
atskirties hipostazėm,
jausmų superstygos
pabyra karoliais,
pasauly be krašto
Saulės vėjas alsuoja
paguoda saldžios užmaršties.