Miestelio ribos baigiasi prie stataus skardžio, ant kurio plyti laukas, kasmet skęstantis vešliuose pienių žieduose. Pieva – mano karalystė,  aš – žiedų valdovė. Pasviręs gluosnis – puikiausia vieta sostui. Apipinu medžio liemenį vainikais, atsisėdu ir išdidžiai žvelgiu  į po kojomis besidriekiančią lygumą, mintimis tvarkau milžiniškos valstybės reikalus. Nusibosta karaliauti, neriu debesėlių jūron, plaukioju lengvučiais burlaiviais po dar neregėtus kraštus.
Staiga mano klajones nutraukia bjaurus sunkvežimio riaumojimas. Pašoku. O prieš mane iki ausų išsišiepęs vyriškis verčia iš mašinos didžiulius akmenis.
- Gerai, kad pasitraukei, mergyt, būčiau rieduliais užvertęs! – leipsta iš juoko vairuotojas.
- Kaip jūs drįstate… Kaip išdrįsote… į mano karalystę įsiveržti?! – šaukiu suirzusi.
- Neširsk, mieloji, pastatysiu tau rūmus, tikra valdovė būsi!
Namą, primenantį pilį, žmogus renčia ilgai. Dažnai ištisus mėnesius statytojo visiškai nematyti. Kalba, kad jis keliauja po svečias šalis, kažkuo ten verčiasi. O kuo, nežinia. Sklypas apjuostas aukšta tvora, pašalaičiams neprieinamas. Pagaliau ir patys miestelėnai nustoja domėtis šiuo statiniu bei jo gyventoju.
Aš jau abiturientė! Pats medunešis. Išlaikyti egzaminai. Išleistuvės! Klegėdamos leidžiamės su draugėmis nuo kalvos, kur sutikome saulėtekį. Prie mūsų namų su didžiule puokšte gėlių mindžikuoja prapuolenis kaimynas. Bandau nepastebėta prasmukti, bet šis pastoja man kelią, maloniai šypsodamasis paima už rankos, veda į pastatą. Pradedu muistytis. Vedlys nuramina, žadėdamas parodyti tai, ko dar nesu regėjusi. Paklūstu. Iškilmingai, anot šeimininko neeiline proga, užneša jis mane laiptais aukštyn, pastato prie plačiai atverto lango, iš kur visomis vaivorykštės spalvomis žaižaruoja saulės nutviekstas didžiulis gėlynas.
- Žvilgtelk, mieloji, kaip dabar atrodo tavo karalystė, - susijaudinęs tarsteli vyriškis, nekantraudamas manojo atsakymo.
Tyliu.
- Vietoj laukinių pienių, šiandien daugybė rožių tau šypsosi. Visos jos tavo…
- Man nereikia tų jūsų rožių! – plyksteliu ir tekina  riedu  žemyn.
Mamai nė žodeliu neprasitariu apie nuotykį, tik skubu greičiau susirasti kuo tolimesnę aukštąją mokyklą, kur galėčiau pasislėpti nuo įkyraus, visa veriančio žvilgsnio. Rudens laukiu kaip išganymo.
Pagaliau aš studentė! Pienės ir rožės jau praeitis. Žiemomis mokslai, vasaromis  kelionės vis tolina ir tolina tą nelemtą susitikimą, kol visiškai išbraukia iš atminties.
Po kelerių metų, vasarop grįžusi namo, randu puošnų kvepiantį laišką. Siuntėjas nežinomas. Atplėšiu voką. Skaitau gražia rašysena išvingiuotus žodžius: ,,Atleisk man, karaliene, už sutryptus pienių žiedus. Pilį, kurioje buvau numatęs kaupti ekspedicijose surinktą medžiagą, atsidėti kūrybai, pardaviau. Visam laikui išvykau į kalnus. Gyvenu piemenų pirkaitėje. Tyrinėju aukštumų ir priekalnių augmeniją. Pienėmis geltonuojančių marių čionai nėra, bet žiedų įvairovė didžiulė. Nuolatos prisimenu, kaip atkakliai gynei savo valdas ir buvai teisi. Tik natūralioje aplinkoje žmogus pajunta savo tikrąją vertę. Ta įniršusi vainikuota mergaičiukė man paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Maniau,  užsiauginsiu ištvermingą gamtininkę, turėsiu patikimą bičiulę, padėsiančią man tyrinėti augaliją. Deja, to neįvyko. Kvailas naivuolis tada buvau.  Gerai, kad pasirinkai širdžiai mielą profesiją. Linkiu sėkmės. Nerūstauk, brangioji, vėl pastoti tau kelio jau nesiruošiu. Sudiev.”
O kad jis žinotų, kokia ta mano profesija! Bėgau kuo tolyn, nesirinkdama, negalvodama… Pro praviras duris įsisukęs vėjas pasigauna iš voko bekrintantį sudžiovintą žiedelį. Pakvimpa visas kambarys. Tai štai nuo ko taip laiškelis kvepia!  
Pykčio jau seniai nelikę. Tik kartėlio, susikaupusio giliai gerklėje, niekaip negaliu nuryti. Pravirkstu, nežinodama kodėl. Prarastos pienių karalystės nebesugrąžinsi.  Nemėgstamą specialybę dar galima pakeisti. Tikriausiai pagailo vienatvėn pabėgusio nesuprasto žmogaus.